Paskutinė diena Balstogėje prieš išvykstant namo buvo skirta šv. Rokui. Sužinoję, kad čia yra bažnyčia, pavadinta tokiu pat vardu kaip ir mūsų mokykla, privalėjome ją aplankyti. Bažnyčia stovi ant Šv. Roko kalvos, ant kurios 1839 m. buvo įkurtos kapinės. Mums pasisekė, kad išklibinę visas įmanomas duris ir vartus šiaip ne taip patekome vidun. Bažnyčia buvo tuščia, tad ramiai galėjome ją patyrinėti. Paaukoję 5 zlotus įžiebėme žvakeles, kad šventasis apsaugotų ir mus nuo negandų.
Pučiant stipriam vėjui vis dar norėjosi prabėgt grindinio gatvelėmis, užsukt į vieną ar kitą mažą vietinę parduotuvę, suvenyrų rūsį, kuriame mus kalbino močiutė, turinti lietuviškų šaknų. Mūsų apsilankymas ją labai sujaudino: Lietuva jai kelia šiltus prisiminimus. Ji ir pati pasakojo, ir išklausė mūsų istoriją.
Balstogės parkai, gatvių šalikelės apsodintos tulpių, narcizų, našlaičių gausa, kuri miestui suteikia jaukumo. Žalumos čia netrūksta, netvarkos nėra, atliekos rūšiuojamos tvarkingai. Aptikome ir elektros kolektorių parkelį, taigi, žaliajai energijai dėmesys skiriamas ir čia.
Dvi savaitės prabėgo taip greitai! Patiems nesitiki, kad kelionė vyko taip sklandžiai, be jokių nukrypimų nuo plano. Ne veltui sakoma, kad geras planas – pusė darbo, o visa kita – mėgavimasis plano įgyvendinimu.
Ar pavargome? Negalime sakyti, kad NE, juk visi palikome savo komforto zonas ir keliavome į nežinią. Tačiau ta nežinia mus visur pasitiko ir lydėjo maloniai ir be didelių rūpesčių.
Rodos, tik ką išvykom į savo didžiąją kelionę iš mokyklos kiemo, o jau tuoj pat įsuksime į jį atgal. Jau rytoj…
Iki pasimatymo mokykloje!